BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mokytoja privalo segėti bent du apatinius sijonus..

Parašė pterapija | 2010-04-25 16:03

Mokytojos kontraktas (1923m. JAV). Kartais sunku patikėt, kad tai buvo realybė..

Rodyk draugams

Hikikomori

Parašė pterapija | 2009-12-27 22:40

Neseniai sužinojau apie tikrai savotišką Japonijos visuomenėje vis labiau plintantį reiškinį- Hikikomori fenomeną. Šiuo terminu vadinami žmonės, kurie savo noru, ilgiau nei 6 mėnesius užsidaro namuose ir visiškai atsiriboja nuo išorinio pasaulio, t.y. jie neina nei į mokyklą, nei į darbą, nebendrauja su jokiais žmonėmis už namų ribų. Dažniausiai net su kartu gyvenančiais šeimos nariais bendraujama minimaliai (pvz. tėvai atneša vaikui pavalgyt, pastato prie kambario durų ir šis tik nuėjus tėvams pasiima maistą).

Šis reiškinys labiausiai paplitęs tarp jaunimo, todėl gali turėti rimtų padarinių ne tik hikikomorio tolimesniam gyvenimui, bet ir visuomenei. Juk ilgą laiką iškritusiam iš socialinio gyvenimo žmogui sunku į jį sugrįžti, vėl adaptuotis, būti produktyviam, reikia laiko atstatyti socialinius įgūdžius.

Nors šį reiškinį mėginama aiškinti psichologiniais veiksniais, laikyti kaip sutrikimą, kurį reikia gydyti medikamentais, vis dėlto manoma, kad labiausiai prie Hikikomori atsiradimo prisidėjo tam tikri japonų kultūros bruožai. Japonijoje labai svarbūs pasiekimai, darbas, tobulėjimas, produktyvumas ir pan. Nuo pat mažų dienų vaikai jaučia didelį spaudimą būti „pačiais geriausiais“. Sakoma, kad jei ankstesnėse klasėse pradėjai mokytis gerais pažymiais, tai vyresnėse klasėse tiesiog privalai gauti geriausius įvertinimus. Jei gerai baigei mokyklą, savaime aišku, kad įstosi į universitetą, o baigęs gausi gerą darbą.

Taigi, nuolatinis šeimos ir švietimo įstaigų spaudimas jaunam žmogui sukelia įtampą ir norą protestuoti prieš priimtą ir nusistovėjusią tvarką. Tad užsidarydami nuo išorinio pasaulio jaunuoliai išreiškia protestą, senos tvarkos ir normų nebepriimtinumą šiuolaikiniame besikeičiančiame pasaulyje.

Kitas įdomus aspektas yra tas, kad hikikomoriai kuria savo bendruomenes internete (pvz.facebooke), tokiu būdu bendrauja vieni su kitais, dalinasi savo išgyvenimais ir t.t.

Tad ar tikrai jie būna tokie asocialūs? Juk dabar dažnai sakoma, kad bendravimas internetu prilygsta realiam bendravimui. Ir ar tai netampa tiesiog dar viena jaunimo subkultūra, į kurią neretai įsitraukiama tik dėl mados, norėjimo priklausyti tam tikrai grupei?

Rodyk draugams

Kava gelbėja nuo prostatos vėžio

Parašė kazkastoks | 2009-12-08 20:51

Bloomberg atradau įdomią naujieną. Harvardo Channing laboratorijos mokslininkai vadovaujami Kathryn Wilson nustatė, kad kava gali sumažinti riziką susirgti sunkiausiomis prostatos vėžio formomis.

Tyrime dalyvavo 50 tūkstančių vyrų vyresnių nei 20 metų. Rezultatai parodė, kad 5 procenti apklaustų vyrų, kurie išgerdavo daugiau nei 6 puodelius kavos, turėjo 60% mažesnę riziką susirgti sunkia prostatos vėžio forma nei tie kurie negėrė kavos iš viso. 25% procentais ligos pavojus sumažėjo tiems, kurie išgerdavo 4-5 puodelius ir 20% išgeriantiems 1-3 kavos puodelius.

Tačiau jau skubančius pasidaryti puodelį kavos, noriu informuoti, kad, pati mokslininkė perspėjo, kad kol kas neverta keisti kavos gėrimo įpročių ar pradėti ją gerti, nes tai tik pirmoji studija ir reikalingi detalesni tyrimai. Jokie ankstesni tyrimai neparodė jokio ryšio tarp kavos ir sirgimo prostatos vėžiu. Kathryn Wilson ir jos kolegos pirmą kartą susiejo kavos vartojimą su atskiromis vėžio stadijomis, o ne sergamumu apskritai, todėl ir gavo skirtingus rezultatus nei anksčiau.

Deja vėl turiu nuvilti tikros kavos mėgėjus, nes mokslininkai nėra tikri, kuri kavos sudėtinė dalis turėjo įtaką sergamumui prostatos vėžiu, bet tai greičiausiai ne kofeinas, nes tokį pat efektą sergamumui turėjo ir kava be kofeino. Taip pat jokio ryšio tarp kavos vartojimo ir sergamumo nebuvo pastebėta vyrams, kuriems diagnozuotos ankstyvosios prostatos vėžio stadijos.

Atrodo, kad kol kas nėra prasmės pratintis prie 6 puodelių kavos per dieną, bet, žinoma, profilaktiniais tikslais galima viena kitą puodelį ir pagurkšnoti. Įdomu kada kavos gamintojai pasigaus šią žinią. Tikėkimės neperlenks lazdos kaip neįtikėtinai žarnyno veiklą gerinančių pieno produktų (su laisvinamaisiais) gamintojas.

http://www.sxc.hu

Šaltinis: http://www.sxc.hu

Rodyk draugams

Mažų tautų niekas negina

Parašė pterapija | 2009-12-03 10:01

Lietuviams, siekiant nepriklausomybės devyniasdešimtaisiais, buvo labai svarbi kitų šalių parama, o ypač JAV ir kitų svarbesnių Vakarų valstybių. Iš esmės, Sovietų Sąjungos susilpnėjimas ir permainos joje, lėmė palankias sąlygas nepriklausomybei. Vargu ar turėtume savo nepriklausomą valstybę, jei raudonasis monstras nebūtų pradėjęs byrėti iš vidaus.

Taip manyti verčia dabartinė tautų, siekiančių nepriklausomybės ar didesnio suvereniteto, padėtis. Kodėl niekas neužtaria pavyzdžiui uigūrų, nors jie, iš esmės, turi tokias pat teises į nepriklausomybę kaip ir lietuviai devyniasdešimtaisiais? Kodėl neegzistuoja galimybės ar tarptautiniu mastu pripažinto mechanizmo kaip tautos galėtų apsispręsti ir įgauti savo nepriklausomybę? Kodėl siekiama skatinti ir ginti žmonių teises, bet nėra tautų teisės į laisvę, juk tai tampriai susiję su žmogaus teisėmis? Turbūt didžiausia kliūtis tam, tai, kad toks sprendimas turi turėti tvirtą karinį, politinį ir ekonominį užnugarį.

Reikšmingą, o ne vien žodinį užnugarį, galėtų suteikti tik ypač įtakingos valstybės. Šiuo metu galingiausias ir svarbiausias žaidėjas pasaulio arenoje išlieka JAV. Kiti pirmo kalibro ir įtakingi veikėjai - Kinija ir Rusija. Susiskladžiusi ES nesugeba turėti vienos nuomonės, todėl dažnai jos įtaka menkesnė nei pavienių įtakingesnių jos narių.

Abejotina, kad dabartiniai pasaulio svarbiausi žaidėjai suteiktų tokį užnugarį. Jie mažai suinteresuoti, o teisingiau visai nesuinteresuoti tuom, kad būtų visuotinai pripažinta tautų teisė į nepriklausomybę. Ir taip yra todėl, kad tai grėstų pačių galingųjų valstybių esamam teritoriniam vientisumui ar bent jau įtakos sumažėjimui. JAV gan aktyviai savo teises pradėjo reikšti indėnai (Lakotos Respublikos aktyvistai), neišspęstas Puerto Riko klausimas, Havajuose taip pat pasigirsta nepriklausomybės šauklių, o kur dar salos ir įvairios teritorijos išsibarščiusios po visą pasaulį. Na, Kinijos uigūrų ir tibetiečių problemas gana plačiai žinomos ir gan plačiai aprašytos. Rusijos problemos šioje srityje tiesiog neišsemiamos, pradedant čečėnais baigiant totoriais. Net ir ES būtų sunku pasiekti palankaus sprendimo, nes tiek Didžioji Britanija, tiek Prancūzija vis dar turi nemažą kolonijinį palikimą ir vargu ar būtų suinteresuotos teigiamu šio klausimo sprendimu. Imperialistinis mąstymas yra vienodai įsišaknijęs šiose valstybėse, tik jo kaukės ir pudra skiriasi, tad sunku tikėtis laisvės šauklio šiose gretose. Taip, be abejones, JAV imperializmas yra daug labiau rafinuotesnis nei palyginti tiesmukiškas kinietiškas ir rusiškas variantas.

Užtenka didiesiems to nenorėti, kad mažesnieji tylėtų vien iš noro įsiteikti ar neužsitraukti nemalonės. Tai, taip vadinama, pragmatiškoji politika. Todėl viešai ir oficialiai niekas nepripažins mažesnių tautų, bandančių atsikratyti didesniojo pančių, teisės į laisvę. Mažieji paliekami likimo valiai. Ir vieninteliai, kuriems tai gali rūpėti - pačios mažosios tautos (turiu omenyje iki 30-35 mln. ar kiek didesnes tautas, kurios aktyviai nepuoselėja imperialistinių tikslų), kurios niekada nežino kaip galingieji dalinsis geopolitinį žemėlapį. Susivienijusios politiniu ir kariniu požiūriu mažosios šalys gal ir galėtų turėti svaresnį žodį. Deja tokia sąjunga mažai tikėtina dėl žmogaus egoistinės prigimties ir dėl to abejotinos galimybės susitarti ir surasti vieningą sprendimą.

www.sxc.hu

Šaltinis: www.sxc.hu

Rodyk draugams

Pandeminis gripas buvo sukurtas laboratorijoje?

Parašė homoeconomicus | 2009-11-25 20:40

Dar gegužę virologas Adrian Gibbs buvo iškėlęs hipotezę, kad kiaulių gripo virusas gali būti “pagamintas” laboratorijoje, o lapkričio 24 d. Virology Journal buvo paskelbtas jo ir kolegų tyrimas, kuris tik dar labiau sukelia abejonių, kad virusas atsirado natūraliai.

Mokslininkai savo studijoje teigia, kad naujasis pandeminis gripas A(H1N1)v (liaudyje populiariai dabar vadinamas kiaulių gripu) atsirado sujungus tris gripo atmainas iš triejų skirtingų kontinentų. Eilė atliktų genetinių virusų tyrimų verčia abejoti, kad tokia virusų kombinacija gamtoje atsirado savaime ir labiau tikėtina, kad šis virusas buvo sukurtas žmonių - laboratorijoje.

Prisiminus 2009 m. lapkričio mėn. Valstybės žurnale publikuotą straipsnį “Gripas - kiauliškas farmacijos bendrovių sąmokslas?” ir stebint itin išpūstą burbulą dėl pandeminio gripo mūsų žiniasklaidoje, darosi nejauku ir peršasi išvada, kad gerbiamos farmacijos kampanijos galėjo sukurti žiaurų planą kaip gauti papildomų pajamų per ekonominę krizę. Nėra paklausos - sukurk ją. Priemonės nebesvarbios?…

http://www.sxc.hu

Šaltinis: http://www.sxc.hu

Rodyk draugams

Duok man savo inkstą, praradimą kompensuosiu

Parašė pterapija | 2009-11-19 19:45

Vienas tinklaraščio autorius pateikia labai įdomų klausimą: jeigu JAV surogatinėms motinoms yra kompensuojama už gimdymą (kuomet moteris pagimdo kitos šeimos vaiką), tai kodėl tada negalėtų būti kompensuojama organų donorystė. Autorius teigia, kad kasdien vien valstijose miršta po 13 žmonių, belaukiančių donoro inksto. Medicininiu požiūriu gimdymas ir inksto donorsytė yra panašūs: abu pavojingi gyvybei, po abiejų reikia laiko atsigauti ir po abiejų gyvenimas jau nebebus kos buvęs. Taigi gal tai būdas legaliai išgelbėti nemažai žmonių gyvybių?

Ypač dabar, kai nedarbas JAV siekia kone 17 proc, o Lietuvoje - 16 proc. tikėtina, kad atsirastų daugiau inkstų (ar kitų organų) donorų, kurie tą darytų dėl pinigų. Todėl tikėtina, kad jų organai būtų geros kokybės, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų.

Taigi kodėl negalėtų būti sukurta legali organų rinka, kurioje žmonės galėtų legaliai pardavinėti savo organus? Vistiek negalime pažaboti nelegalios organų rinkos, tad gal reikėtų ją legalizuoti ir papildyti valstybės pajamas naujais mokesčiais?

Va čia atsakymas, kodėl taip negalėtų būti:

A free market in human organs would save thousands of lives a year, but politically speaking it’s a pipe dream. There’s very little likelihood Congress will legalize buying and selling organs in the foreseeable future.

Daugiau apie iniciatyvą JAV įkurti žmogaus organų rinką galima paskaityti va štai čia. Beje, straipsnio data rodo, kad ši mintis - ne krizės darbas.

Rodyk draugams

Kas blogai barbės figūroje?

Parašė pterapija | 2009-11-18 22:32

Vilniaus universiteto žurnale Spectrum radau įdomų straipsnį apie žmogaus fizinės būklės įvairovę bei jos kriterijus. Ir štai aptinku trumpą skyrelį apie Barbės kūną, kuriame moksliniais argumentais pagrįsta, kad pasaulyje populiarios lėlės karalienės figūra gana nutolusi nuo realybės, mat populiacijoje tokią figūrą galėtų turėti tik 1 iš 150 tūkstančių moterų.

Pirmiausia Barbei būdinga neproporcingo ilgio kojos, jos sudaro 60% ūgio. Realybėje kojos sudaro 40-50% moters ūgio (per ilgos kojos siejamos su hormonų sutrikimais).

Jeigu moteris turi ilgas kojas, ji turėtų turėti stambesnes pėdas bei daugiau vyriškų bruožų turintį veidą, tačiau Barbės pėdos smulkios, o veidas susideda iš pačių moteriškiausių bruožų. Kitas dalykas, moterų dubens sritis paprastai būna platesnė nei pečių juosta, o pas Barbę- atvirkščiai. Be to, Barbė neturi jokio riebalinio audinio (tokia moteris biologiniu požiūriu yra nesaugi).

Ir galiausiai Barbei būdinga didelė krūtinė. Tačiau dažniausiai būna taip, kad jeigu moteris liesa, tai ir krūtinė būna maža.

Taigi matome, kad lėlei tikrovės dėsniai negalioja. O gaila, nes Barbė daro didžiulę įtaką mergaitėms, kurioms lėlė yra gražaus, tobulo kūno etalonas, siekiamybė. Be to, ji skatina vartotojišką rūbų, kosmetikos kultą ir t.t.

Tačiau jei sektinas pavyzdys utopiškas ir prieštarauja sveiko proto dėsniams, jis gali atnešti daug žalos. Šiuo atveju iškreiptą savęs vertinimą, anorekciją, bulimiją ir daug kitokių psichinių sutrikimų.

Taigi, ar ne per daug pavojingą žaislą amerikiečiai bruka mergaitėms?

Rodyk draugams

Mūsų greitai bus 7 milijardai

Parašė homoeconomicus | 2009-11-16 22:41

Turbūt kiekvienas iš mūsų paklaustas kokia šalis turi daugiausiai gyventojų be ilgų apmastymų atsakytų jog tai – Kinija. Ir mes būsim teisūs. O kokia antra? Čia jau gali kai kam kilti abejonių, bet dauguma atsakys – Indija. Puiku. O kokia trečia, ketvirta, penkta… Va čia, jau dauguma pradės spėlioti. O kiek viso žmonių? Prisipažinsiu aš ir pats nežinoaju, kad mūsų jau tiek daug…

Remiantis U.S. Census Bureau duomenimis ir prognozėmis, 2012 metais gyvens 7 milijardai žmonių, o šiuo metu jau yra apie 6,8 milijardo gyventojų. Dvi didžiausios šalys Kinija ir Indija sudaro daugiau nei trečdalį visų mūsų planetos gyventojų, o posakis, kad kas ketvirtas Žemės gyventojas yra kinas – paseno, dabar tik kas penktas – kinas. Taigi Indija sparčiai vejasi Kiniją, o visas didžiausiųjų dešimtukas būtų toks:
1. Kinija 1.338 mln.
2. Indija 1.157 mln.
3. JAV 307 mln.
4. Indonezija 240 mln.
5. Brazilija 199 mln.
6. Pakistanas 175 mln.
7. Bangladešas 156 mln.
8. Nigerija 149 mln.
9. Rusija 140 mln.
10. Japonija 127 mln.

Labiausiai šiame dešimtuke mane nustebino Bangladešas, kurio gyvenamas plotas (neskaitant vandens teritorijos) yra tik 130,168 kv. km, t.y. tik 2 kartus didesnis nei Lietuvos, o gyventojų daugiau nei 44,5 karto daugiau! Tuo tarpu Lietuva – 130-oje pozicijoje, mus šiek tiek lenkia Albanija ir truputį atsilieka Urugvajus. Įdomu ir tai, kad palyginti didelė (teritorine prasme) valstybė - Mongolija turi mažiau gyventojų nei Lietuva, o “mažosios” Moldavijos gyventojų - virš 4 milijonų.

Tos pačios organizacijos prognozėmis, populiacijos augimo tempai 2012-13 metais turėtų kiek aprimti ir palaipsniui mažėti, o 2043 metais pasiekti jau 9 milijardus. Nepavyko atrasti tokios prognozės paaiškinimo ir būtų įdomu sužinoti ir pasinagrinėti kuom grindžiamos toks augimo sulėtėjimas…

www.sxc.hu

Šaltinis: www.sxc.hu

Rodyk draugams

Korupcija ir investicijos

Parašė homoeconomicus | 2009-11-13 20:10

Neseniai skaičiau straipsnį, kuriame Amerikos prekybos rūmų valdybos pirmininkas R. Vizgirda teigė, kad dėl korupcijos mūsų šalies vengia užsienio investetuotojai. Kadangi jokių skaičių patvirtinti šiai įžvalgai neradau, nusprendžiau greitai patikrinti šią hipotezę. Tam daug žinių nereikia.

Visų pirma, susiradau Eurostato duomenis apie šešiolikos ES narių tiesiogines užsienio investicijas. Tai yra, kiek užsienio investuotojai idėjo pinigų į tas šalis. Objektyvumo dėlei skaičiuojant naudojausi ne tikslia suma, bet investicijų sumos ir valstybės BVP santykiu.

Tada iš Transperency International išsitraukiau korupcijos indeksą. Visus šiuos duomenis susivedžiau į statistinės analizės programą SPSS ir pasileidau pačią paprasčiausią koreliaciją. Iš anksto galiu pasakyti, kad dėl duomenų trūkumo (tik 16 valstybių) mano gauti rezultatai yra nelabai patikimi. Gal kada vėliau padarysiu panašius skaičiavimus su daugiau duomenų.

Taigi, rezultatai. Standartinė koreliacija rodo, kad priklausomybė tarp šių dviejų dydžių - korupcijos indekso ir tiesioginių užsienio investicijų - egzistuoja. Ir net pakankamai stipri.

Taigi grubiai atlikti skaičiavimai rodo, kad priklausomybė tarp šių dydžių - korupcijos ir tiesioginių užsienio investicijų - tikrai egzistuoja.

Rodyk draugams

Susitikimas su A. Katkevičiumi

Parašė pterapija | 2009-11-11 19:24

Vakar turėjau progą dalyvauti susitikime su vienu pirmųjų ryšių su visuomene Lietuvoje specialistu Aurelijum Katkevičium, kuris laisva forma papasakojo apie rinkiminių technologijų, komunikacijos ypatumus, pasidalino savo patirtimi (Ačiū Laurui Bieliniui, kuris suorganizavo tikrai įdomų susitikimą studentams)

Tiesą sakant apie patį rinkiminės kampanijos procesą nieko nauja neišgirdau (kur kas įdomesni buvo priešrinkiminio „darbo“ užkulsiai, apie kuriuos laikrašty paprastai neperskaitysi).

Iš esmė specialistas labai struktūruotai išdėstė schemą, kuria reikėtų vadovautis norint užtikrinti efektyvią komunikaciją ir padaryti gerą kandidato pr‘ą. Tiesą sakant visi punktai primena pagrindinius marketingo pricipus. Bet netrunki suprasti, kad taip ir yra, tik vieni „prastuminėja“ prekę, kiti- žmogų.

Katkevičius daug kartų pabrėžė, kad svarbiausia yra rinkėjo laikas ir energija, mat viešųjų ryšių specialistų tikslas- okupuoti bent šiek tiek rinkėjų gyvenimo laiko ir priversti jį atlikti balsavimo veiksmą.

Kalbant apie brangų rinkėjų laiką ir energiją, prisiminėme nesibaigiančias diskusijas dėl balsavimo internetu. Specialistas pasisakė už, mat toks balsavimo būdas pareikalautų mažiau laiko ir energijos, nes kai kuriems žmonėms vien apsirengimas ir išėjimas iš namų sekmadienį pareikalauja daug pastangų (o jei dar lietus lyja?). Taip būtų pritraukiama kur kas daugiau jaunimo, kuris, kad ir kaip bebūtų gaila, balsavimo aktyvumu nepasižymi.

Taigi, grįžtant prie komunikacijos schemos, pirmiausia labai svarbu išskirti demografines, psichografines tikslinės grupės charakteristikas (miestas- kaimas, amžius, išsilavinimas, pajamos, šeimyninė padėtis, vertybės, prioritetai ir t.t.). Akivaizdu, kad gyvevančio kaime 65 metų pensininko prioritetai bus kitokie nei didmiestyje gyvenančio, bei aukštąjį mokslą studijuojančio jaunuolio.

Katkevičius pateikė pavyzdį apie Nijolę Veličkienę, kuri vienų rinkimų į Seimą metu norėjo bolotiruotis Senamiesčio apygardoje. Tačiau patarėjų komanda primigtinai siulė pasirinkti kitą apygardą, pvz. Šeškinės, kur elektoratas jai bus palankesnis. Mat senamiesčio apylinkėje gyvena per daug inteligentų, kuriems Veličkienės mąstymas ir elgsena neimponuoja, kitaip sakant, kandidatė neatitiko tos apylinkės elektorato percepcijų, tad laimėti būtų buvę be šansų.

Taigi, nežinodamas skirtingų rajonų mentalitetų gali prašauti pro šalį (matyt propoguodamas lietuvybę ir patriotiškumą lenkų gyvenamame rajone liksi nesuprastas).

Beje, šiek tiek nuklydęs nuo shemos Katkevičius užsiminė, kad einantis į rinkimus žmogus pirmiausia turi pats gerai žinoti ko nori ir neabejoti savo tisklu. Jei jis nežino, ko nori, tuomet ir patys geriausi specialistai jam nepadės (bandant žmogui priklijuoti visiškai svetimą kaukę anksčiau ar vėliau viskas baigiasi nesekme). Kaip sakė specialistas, jeigu kandidatas kreipiasi į jį pagalbos, tai pirmiausia pastarojo pasidomi, ko šis siekia ir ko nori? Jei išgirsta panašius argumentus „noriu išgelbėti Lietuvą, ištraukti ją iš duobės, apsaugoti nuo savanaudžių ir t.t.“, tuomet atsisako, nes tokiais šūkiais einančių žmonių kelias dažnai baigiais liūdnai.

Šiuo atžvilgiu Katkevičiui patiko Rolando Pakso užsidegimas ir energija einant į prezidento rinkimus: per pirmąjį susitikimą su specialistu politikas pasakė „aš būsiu prezidentu“ bei „jie (politikai) dar verks kruvinom ašarom“, ar gali man padėti? Katkevičius nesuabejojo šio kandidato perspektyvom ir sutiko padėti (kiek prisimenu kampanija buvo išties vykusi ir R. Paksas pasiekė savo tikslą).

Dar įdomus faktas, kad Paksas pradėjo rimtai ruoštis rinkimams dar 2000m., t.y. 2 metus prieš rinkimus (matyti, kad rimtai buvo užsibrėžęs tikslą).

Kitas žingsnis išskyrus grupės charakteristikas- smulkiai išanalizuoti tos grupės žmonių gyvenimą įvairiuose laiko cikluose. Kaip sako specialistas, pjaustai į gabalus žmogaus dieną, savaitę, mėnesį ir metus ir žiūri, kada žmogus atviras informacijai ir kada jį galima „pričiupti“. Be to, reikia atrasti komunikacijos kanalus, kurie tam tikru metu prieinami žmogui. Taigi, svarbiausia laikas ir prieinamas kanalas (galbūt ūkininkui būtų patogiausia išgirsti informaciją per radiją 5val. ryto (prieš melžiant karves), o vadybininkui- pietų metu rasti kavinėje ant stalo lankstinuką).

Ir galiausiai reikia formuluoti mintis, ką norima pasakyti, kokią žinutę pranešti.

Beje, čia pat Katkevičius išsako įdomia mintį, kad politiką, kaip ir marketingą apėmusi „rinkodarinė erozija“, mat čia pirmiausiai bandoma išsiaiškinti, ko vartotojai nori, ko jiems reikia ir tada stengiasi patenkinti jų norus (juk tai tikrai klasikinė vadovėlinė shema). Tačiau specialistas sako, kad patys žmonės nežino, ko nori, dėl to jiems reikia pasakyti. Dažnai žmonės tik mano, kad nori to ar ano, o kai atsiranda noro patenkinimo galimybė, žmogus ja nesinaudoja, nes pasirodo, ne taip jam ir reikėjo to dalyko.

Taip ir politikoje, kandidatas pats turi pasakyti, ko rinkėjas nori, suformuluoti teiginius ir pan. (paironizavome, kad matyt retas rinkėjas paklausus, ko jis nori, sufomuluotų kažką panašaus į „norėčiau, kad būtų susirūpinta alternatyviais elektros energijos ištekliais“ ir t.t.).

Ir galiausiai tas mintis, kurias mes norime perteikti reikia įvynioti į emocinę pakuotę, mat dažniausiai racionaliais argumentais pagrįsta argumentacija neveikia. Kaip sakė Katkevičius „mes panašūs ne mąstymu, o tuo, ką mes mylime ir ko nekenčiame“.

Taigi, kuriami įvairūs simboliai, susieti su tam tikromis emocijomis ir pan.

Beje, Katkevičius pateikė paties sugalvotą formulę, kuri rodo, nuo ko priklauso tam tikro simbolio sekmė.

S= f (g, t, i)

S- simbolis, g-žmonių kiekis, t- žmonių laikas, i- emocijų intensyvumas.

Tapimas daikto simboliu priklauso nuo žmonių kiekio, nuo jų laiko ir emocijų intensyvumo. Beje, galime prisiminti, kad intensyvi emocija gali susprogdinti simbolį (kaip pvz. atsitiko su svastika).

Rodyk draugams

Dievo akis kasdienybėje

Parašė pterapija | 2009-11-10 20:38

Visame pasaulyje garsios Masonų organizacijos simbolika dažnai naudojama kitų įvairiausių organizacijų, bendruomenių emblemose. Ją ypač mėgsta politinės partijos, mat žmonių sąmonėje panašūs ženklai gali asocijuotis su pagarba, meile, gerumu, sąžiningumu, ištikimybe, padorumu, pasigailėjimu, pasipriešinimu neteisybei ir kitomis patraukliomis vertybėmis.

Štai keletas pavyzdžių.

Dievo apvaizda

Dievo apvaizda

Vienas doleris

Vienas doleris

Šiaulių miesto herbas (1791m.)

Šiaulių miesto herbas (1791m.)

Lietuvos persitvarkymo sąjudis.

Lietuvos persitvarkymo sąjudis.

Darbo partija

Darbo partija

Šiaulų tuntas (skautai).

Šiaulų tuntas (skautai).

Rodyk draugams

Indija kovos ne prieš krizę, bet infliaciją

Parašė homoeconomicus | 2009-11-09 22:00

Bloomberg pranešė, kad Indija ketina nutraukti savo fiskalines ekonomikos skatinimo priemones, nes ,anot Indijos ministro pirmininko Manmohan Singh, Indijos ekonomika pagaliau rodo aiškius ekonomikos atsigavimo ženklus. Paklausa Indijoje atsigauna ir baiminamasi, kad tolmesnis agresyvus ekonomikos skatinimas gali sukelti didžiulę infliaciją, kuri ypač pakenktų  beveik 800 milijonų Indijos gyventojų, kurių mėnesiniės pajamos siekia mažiau nei 60 JAV $.

Kitos didžiosios ekonomikos vis dar jaučia sunkius ekonominės krizės padarinius ir kaip pvz.: JAV ragina nenutraukti fiskalines priemones, padedančias suaktyvinti ekonomiką. Indija būtų pirmoji iš G-20 šalių nutraukiusių antikrizines priemones, pritaikytas kilus pasaulinei krizei.

Tokia milžinė-besivystanti ekonomika kaip Indija dar prieš dvidešimtmetį buvusi menkai išsivysčiusi šalis, įgavo didžiulį ekonominio augimo pagreitį ir daro vis didesnę įtaką globaliai rinkai. Per 2003-2008 metus Indijos ekonomika augo vidutiniškai 8.8 % per metus, o 2009 metais prognozuojamas 6 - 7 % augimas. Šiuo metu Indija yra ketvirtoji pagal dydį ekonomika pasaulyje ir tik laiko klausimas kada aplenks jau senai gerokai “banguojančią” Japonijos ekonomiką. Belieka tikėtis, kad šis Indijos ekonomikos atsigavimas bus tvarus, vidaus paklausa sėkmingai augs ir toliau, o Indijos vyriausybei pavyks sutramdyti kylančią infliaciją.

Šaltinis: http://www.sxc.hu

Rodyk draugams

Šalis, kur telefonų daugiau nei elektros lempučių

Parašė pterapija | 2009-11-08 00:01

Iš pirmo žvilgsnio atrodo gana keista, kad gali būti tokia valstybė. Telefonams reikia elektros energijos, kaip ir lemputėms. Tačiau kuris iš šių dviejų elektros prietaisų svarbesnis ir reikalingesnis, retorinis klausimas. Pavyzdžiui antai čia rašoma, kad Ugandoje (valstybė centrinėje Afrikoje) mobiliųjų telefonų yra daugiau nei elektros lempučių.

Kodėl? Nes žmonėms svarbiau bendravimas nei šviesa, tokia išvada peršasi peržvelgus kai kuriuos duomenis.

Nuotrauka iš Google LIFE

Ugandoje yra apie 30 milijonų gyventojų, iš kurių dešimtadalis turi nuolatinį priėjimą prie elektros, o mobiliojo ryšio skverbtis, įvairių šaltinių teigimu, siekia kone ketvirtadalį populiacijos. Taigi išeina, kad telefonus turi netgi tie, kurie neturi elektros. Nors man atrodo, kad vienos rozetės šiuo atveju pakanka visam kaimui. Kodėl sakau, kad kaimui? Nes va čia rašo, kad absoliuti dauguma ugandiečių gyvena kaimo vietovėse.

Gaila, nėra patikimų duomenų, bet būtų labai įdomu stebėti, kokią įtaką mobiliųjų telefonų paplitimas turi kaimo gyvenimui, kaip jį keičia…

Rodyk draugams

Garbingesnis gydymas vaistais

Parašė pterapija | 2009-11-05 00:47

Vis dažniau galime pamatyti panašių reportažų apie farmacinių kompanijų organizuojamas šventes medikams arba išgirsti pacientų nusiskundimų, esą gydytojams labiau rūpi įtikti farmacinėms kompanijoms nei padėti pacientams. Pastariesiems medikai dažnai išrašo tokius vaistus, už kuriuos farmacinės firmos apdovanoja įvairiomis gėrybėmis (dažnai net išrašyti nereikia- suinteresuotos kompanijos jau būna parengusios „gatavus“ receptus, kad medikams nereiktų vargintis). Be vienkartinių gėrybių (mokslinės literatūros, poilsinių kelionių, galimybių dalyvauti seminaruose ir t.t.) daugiausiai „pasistengę“ Lietuvos gydytojai per metus iš farmacininkų gali „uždirbti“ trigubą algą prie jau gaunamos.

Pikčiausia, kad tam tikrų firmų išrašyti vaistais neretai kainuoja daugiau už alternatyvius, mažiau žinomus vaistus (pačiai teko įsitikinti, kai vaistinėje vietoj 100lt kainuojančių gydytojo išrašytų vaistų įsigijau kitos firmos, bet lygiai tokios pačios sudėties vaistų už 20lt). Šiuo atveju labiausiai gaila pensininkų, kurie dažniau varsto gydytojų kabinetų bei vaistinių duris.

Šiuo požiūriu sveikintinas Prancūzijos pavyzdys: pagal šios šalies Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymą vaistinės privalo pirmiausia parduoti pigesnius vaistus, ir tik tuomet, jeigu tuo metu tokių nėra, siūlyti brangesnius.

Kitas neigiamas dalykas, kad farmacinių įmonių atstovai gydytojus lanko darbo metu, kai nusidriekusios ilgos pacientų eilės. Ypač poliklinikose nepavydėtina padėtis: kai kurie žmonės ir valanda laukia eilėje kad patektų pas gydytoją, tad farmacininkai atima iš pacientų brangų specialisto laiką. Pavyzdžiui Anglijoje gydytojų-farmacininkų santykiai yra griežtai reglamentuoti ir neįsivaizduojama, kad minėtų asmenų susitikimai vyktų darbo metu.

O dabar šiek tiek realių duomenų:)

Organizacijos Transparency International Lietuvos skyrius 2007 metais atliko tyrimą „Garbingesnis gydymas vaistais“, kurio tikslas buvo ištirti gydytojų ir farmacijos pramonės atstovų bendradarbiavimo skaidrumą ir efektyvumą.

„Garbingesnis gydymas vaistais“

Jeigu norite pamatyti tyrimo ataskaitą „iš arčiau“ žiūrėkite čia.

Keletas įdomesnių detalių (buvo apklausta 402 įvairių profesinių kvalifikacijų gydytojų):

  • Didžiąją dalį (65%) apklaustų gydytojų farmacijos kompanijų atstovai per paskutinius 12 mėn. lankydavo 1-5 kartus per mėnesį. Daugiau nei ketvirtadalį (27%) – 6-25 kartus per mėnesį.
  • Tik 5% gydytojų per paskutinius 12 mėn. nė karto nedalyvavo farmacijos kompanijų rengiamose ir remiamose konferencijose ar seminaruose. Beveik pusė respondentų dalyvavo 4-9 kartus.
  • Gydytojai, pas kuriuos farmacijos kompanijų atstovai lankosi 6 ir daugiau kartų per mėnesį, teigiamiau vertina farmacijos kompanijų atstovų gydytojams dovanojamus vertingus daiktus, turistines ar poilsines keliones ar atsilyginimą pinigais už išrašytus vaistus.
  • Gydytojų nuomone labiausiai dėl farmacijos kompanijų atstovų bei gydytojų neskaidrių santykių nukenčia gydytojų įvaizdis visuomenėje, tačiau kur kas mažiau pacientų piniginė (!) ir mažiausiai nukenčia paciento sveikata (hmm..).

Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad visuomenėje vyraujančios diskusijos nėra iš piršto laužtos.

O čia gerai nuotaikai palaikyti ;)

Krafwerk- Vitamin

Rodyk draugams

Valstybės biudžeto paskirstymas - liaudžiai

Parašė homoeconomicus | 2009-11-03 23:23

Neapsigaukite, šis kairuoliškai skambanti antraštė turi lengvą ironijos prieskonį. Tai siejasi su garsiąją Lenino patarle, kad kiekviena virėja gali valdyti valstybę. Vienas naujienų portalas siūlo patiems suplanuoti kitų metų valstybės biudžetą.

Viena vertus, tai pirmas kartas, kai suteikiama proga pažiūrėti, kaip vyksta biudžeto sudarymo darbai, taip pat ši galimybė kartu yra ir proga užčiaupti kritikus, kurie nesiliauja su žemėmis maišę dabartinę finansų politiką. Jeigu toks gudrus, išmėgink pats.

Tiesa, šiuo metu stebina vienas fenomenas: netikėtai randasi įvairių ekspertų, kurie tariasi žiną tikrąjį kelią iš krizės. Vienas politikas už savo sudaryto išbridimo iš ekonominės krizės planą pasirengęs laiduoti net savo turimu 300 mln. litų turtu.

Man šiuo atveju įdomiau pažiūrėti, kokios yra interneto vartotojų preferencijos keičiant mokesčius ir taip formuojant valstybės biudžetą. Čia pateikiu grafiką, kuriame apklausos interneto portale metu skaitytojai išreiškė nuomonę, kuriuos mokesčius būtina didinti:

Daugiausia žmonių pasisakė už akcizų didinimą. Tačiau ar tai padės surinkti daugiau pinigų į biudžetą? Ekonominė teorija sako, kad akcizas skirtas kompensuoti neigiamam šalutiniam poveikiui, kuris susidaro vartojimo metu (externalities). Tai reiškia, kad akcizas, surinktas pardavus tabako gaminius, turi būti skirtas ne socialinei apsaugai ar švietimui, o rūkalių gydymui. Lygiai tas pats yra ir su akcizu alkoholiui ir kitiems dalykams.

Kita vertus, tai nėra taip blogai. Jeigu iš surinkto akcizo bus finansuojamas pavyzdžiui gydymas ar kelių tiesimas, tuomet darbuotojai gaus atlyginimą (arba nesumažintą atlyginimo), kas skatins vartojimą bei mažins bedarbystę. Tačiau tai neišgelbės nuo biudžeto deficito. Ir vėliau nori nenori gali tekti skolintis iš Tarptautinio Valiutos Fondo. Šioje vietoje derėtų paminėti Vokietijos pavyzdį. Kiek teko girdėti, ten svarstoma mažinti mokesčius verslui ir gyventojams. Politikai, paklausti, ką darys su vis didėjančia skyle biudžete trauko pečiais ir užtikrina: “Ką nors sugalvosime!”. Kad mūsų politikai būtų bent per pusę tiek optimistiški…

Pabaigai - grafikas iš Eurostato. Jame parodyta ES zonos valstybių skola šiais metais. Kaip matome, Italija yra prasiskolinusi sumą, didesnę už BVP. Mūsų skola kol kas siekia tik 16 proc., lyginant su kitomis šalimis nėra daug. Tačiau atkreipus dėmesį į kaimyninę Estiją, kurios skola siekia tik 5 proc, reikėtų susirūpinti. Žinoma, mes dar nepasiekėme Latvijos, kuri yra skolinga maždaug penktadalio BVP dydžio sumą..

Šiuo metu beveik neįmanoma pasakyti, koks bus kitų metų biudžetas. Tai, ko gero, labiau politinis, o ne logiškas ir ekonomine įžvalga grįstas sprendimas.

Čia yra įdomių skaičiavimų, kaip vienoks ar kitoks mokesčio padidinimas gali atsiliepti šalies ūkiui.

Rodyk draugams

Lietuvoje atlyginimai mažėja sparčiausiai visoje ES

Parašė homoeconomicus | 2009-11-02 11:52

Besižvalgydamas po Eurostat’o duomenis, atradau įdomų dalyką - darbo jėgos kaštai (labour costs) Lietuvoje  mažėja sparčiausiai. Per antrą 2009 metų ketvirtį šie kaštai Lietuvoje sumažėjo net 7 % lyginant su šių metų 1 ketvirčiu. Tuo tarpu bendras ES šalių rodiklis augo 1,7 %. Dar trijose šalyse šie kaštai taip pat mažėjo - Estijoje (1,9 %)  Čekijoje ir Slovakijoje (po 0,4 %), kitose šalyse šie kaštai išaugo (Graikijoje net 9,3 %). Lyginant su praėjusių metų antruoju ketvirčiu, Lietuva taip pat yra absoliuti lyderė (-6,2 %), vienintelė kita šalis fiksavusi sumažėjimą yra Estija (-0,6 %).

Šaltinis: http://www.sxc.hu

Darbo jėgos kaštus sudaro mokamas darbuotojams atlyginimas ir visi su atlyginimu susiję mokesčiai valstybei. Taigi atrodo, kad Lietuvos verslininkai itin efektyviai mažina darbo jėgos kaštus, mažindami oficialų darbuotojų atlyginimą. Keista - labiau apmokestinus darbuotojus, dirbančius pagal autorines sutaris, reikėjo tikėtis kaip tik atvirkštinio poceso - darbo jėgos kaštų augimo. Vėl gi ne veltui paminėjau, kad mažėja oficialus drbuotojų atlyginimas. Gali būti, kad šį palyginti spartų šių kaštų mažėjimą lemia tai, kad vėl įsigali atlyginimai vokeliuose.

Po tokio spartaus algų mažėjimo belieka tikėtis pigesnės produkcijos ir lengvesnės naštos mūsų piniginėms. Kol kas trečiame ketvirtyje mėnesinis vartojimo prekių ir paslaugų kainų kritimas buvo fiksuotas tik liepą (-0,8 %) ir rugpjūtį (-0,2 %), o rugsėjo mėnesį turime jau ir infliaciją (0,6 %). Net jei pagrindinė darbo kaštų mažėjimo priežastis - atlyginimai vokeliuose, realūs darbo jėgos kaštai turėjo sumažėti (mokesčia sudaro iki 55,08 % darbuotojo atlyginimo kaštų) apie kokius 3,5 %. Kol kas kas tokio kainų mažėjimo nesimato. Palauksim, pamatysim kaip čia bus…

Rodyk draugams

1 psichiatras 5 milijonams gyventojų (!?!)

Parašė pterapija | 2009-11-01 21:26

Šį įrašą paskatino parašyti dar vienoje konferencijoje „Psichikos sveikata ir vystomasis bendradarbiavimas“ išgirstos mintys. Pagrindinę paskaitą skaitęs psichikos sveikata besirūpinančios „HealthNet TPO“ organizacijos atstovas Peter Ventevogel pasakojo apie Trečiųjų pasaulio šalių (arba mažiau išsivysčiusių) sunkią (nors labiau tiktų sakyti- tragišką) psichikos sveikatos apsaugos padėtį. Kai kurie faktai tiesiog šokiravo: daugumoje besivystančių šalių, kuriose žmonės išties kenčia nuo psichinių negalavimų ir kuriems žūtbūt reikalinga medicininė pagalba, nėra net psichikos sveikatos politikos, o šalyje dirba vos keletas psichiatrų.

Konkretus pavyzdys galėtų būti Montvertas, maža Afrikos valstybė, kurioje gyvena apie 5 milijonus gyventojų. Kolonializmas, karai, etninių grupių nesutarimai paliko šalyje gilią žymę- žmonių fizinė ir psichinė sveikata atsidūrusi nepavydėtinoje padėtyje. Tačiau valstybėje tėra 1 psichiatrinė ligoninė bei 1 psichiatras. Turbūt sunku suvokti, kad tokia situacija gali realiai egzistuoti. Žinoma, su Lietuva lygint panašaus tipo šalių negalima (dėl jų skirtingų istorinių, ekonominių, politinių, socialinių ir kultūrinių padėčių), tačiau, kad būtų lengviau įsivaizduoti pačią tendenciją, galiu pasakyti, kad Lietuvoje yra 578 ekonomiškai aktyvūs psichiatrai maždaug 3 milijonams gyventojų. O ir tai Lietuvos psichikos sveikatos politika laikoma nepatenkinama, su daugybe trūkumų ir problemų. Taigi, minėta Montverto padėtis išties verčia griebtis už galvos.

Be tarptautinių organizacijų (tokių kaip „HealthNet TPO“), kovojančių už psichikos sveikatos gerinimą besivystančiose šalyse įsikišimo turbūt vietinė valdžia dar ilgai ignoruotų psichikos problemas ir nesiimtų jų spręsti.

Kita vertus, negalima ignoruoti to fakto, kad dėl kultūrinių ypatybių, dėl mažo žmonių „išsilavinimo“ šiose šalyse į psichinę ligą žiūrima kaip į piktų dvasių apsėdimą ar užkerėjimą ir žmonės nemano, kad reikia kreiptis į psichiatrą. Dėl to psichinės ligos dažniausiai gydomos žiniuonių pagalba, burtais, įvairiais ritualais, taip pat ir kitais šokiruojančiais būdais. Pavydziui, dažnai psichikos ligoniai išrengiami, prirakinami prie grandinių ir paliekami porai mėnesių kur nors apleistoje trobelėje, kad piktosios dvasios išeitų. Natūralu, kad po tokio žmogaus kankinimo visi jo receptoriai ir reakcijos atbunka ir jis atrodo ramus bei sveikas.

Tikrai stebina, bet vis dėlto net „civilizuotos“ psichikos sveikatos tyrimais užsiimančios organizacijos pripažįsta, kad tas tradicinis gydymas iš tiesų veikia. Po įvairių dvasių išvarymo ritualų žmonės pasijaučia geriau (čia turbūt suveikia jau psichologiniai veiksniai- stipri ritualų įtaiga ir besąlygiškas tikėjimas jais).

Beje, Lietuvoje taip pat vis dar gana populiarus egzorcizmas, kartais net gi medicinos specialistai siunčia žmogų pas kunigą egzorcistą (nes įtaria, kad medicininis gydymas nepadės).

Daugiau įdomių faktų apie egzorcizmą Lietuvoje galite pasiskaityti čia.

Rodyk draugams

Už minimalią algą airiui 443 mėsainai, o lietuviui tik 191

Parašė pterapija | 2009-10-31 19:41

Pastaruoju metu darbdaviai per savo lobistus didina spaudimą Seimui bei Vyriausybei mažinti minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA), tad pasidarė įdomu kokie nustatyti minimalus atlyginimai kitose šalyse ir kaip atrodo Lietuva šiame kontekste.

Jeigu imsime lyginti vien konkrečių šalių minimalius atlyginmus bus gana graudus vaizdas, nes lietuviškasis labai jau mažas lyginant su kitų šalių, o ypač Vakarų Europos šalimis, be to tai būtų ne visai sąžininga, nes skirtingas ir šalių BVP, ir kainų lygis ir pan. Palyginimui reikalingas papildomas kriterijus, padėsiantis palyginti MMA konkrečiose ekonominėse aplinkose.

Šaltinis: Eurostat

Kaip papildomą kriterijų pasirinkau ne įprasta statistinį rodiklį kap pvz. vidutinė mėnesinė alga (kuris dar 2008 m. Trišalės tarybos buvo siūlomas kaip pagrindinis kriterijus nustatyti MMA), bet The Economist skelbiamą Big Mac Index, kuris skelbiamas jau nuo 1986 m. ir neformaliai ekonomistų naudojamas perkamosios galios įvairiose šalyse palyginimui.

Taigi galime įvertinti kiek Big Mac galima nusipirkti už sumą lygią MMA (neatskaičius mokesčių). Rezultatai tokie:

Matomas labai ryškus atotrūkis tarp išsivysčiusių Vakarų Europos, JAV ekonomikų ir besivystančių Rytų ir Centrinės Europos šalių. Net ir kaimyninai estai ir lenkai mus gerokai lenkia. Ypač geros sąlygos airiams, kurie už sumą lygią minimaliai algai (neatskaičius mokesčių) gali nusipirkti net 443 mėsainius, t.y daugiau nei 14 Big Mac per dieną! Lietuviui prireiktų apie 2.966 Lt, norint nusipirkti tą patį kiekį mėsainių. Belieka viena išvada – 800 Lt MMA – mažoka.

Rodyk draugams

Ar tikrai tėvų-vaikų santykiams lemiamą įtaką daro tėvai?

Parašė pterapija | 2009-10-30 00:22

Moksliniai tyrimai seniai patvirtino faktą, kad vaiko socializacijai didžiausią įtaką daro pirminės grupės, t.y. šeima, ar kiti artimi reikšmingi asmenys. Šeima pakloja pagrindą tolimesnei vaiko integracijai į visuomenę, „paruošia“ jį gyvenimui. Tad labai svarbu, kokie santykiai sieja tėvus ir vaikus, koks psichologinis klimatas vyrauja namuose. Ne paslaptis, kad jei vaikas turi problemų su fizine ar psichine sveikata, bendravimo įgudžiais, elgesiu, mokymusi ir pan.tai dažnai linkstama kaltinti tėvus, esą jie nemoka pasirūpinti savo vaiku, neskiria jam pakankamai dėmesio bei kitų dvasinių bei materialinių išteklių.

Taigi, moksliniuose tyrimuose taip pat ilgą laiką vyravo prielaida, kad tėvų-vaikų santykių priežastingumas priklauso nuo tėvų.Tyrimų duomenys ilgą laiką buvo interpretuojami minėta kryptimi, o tai veikė ir praktinę veiklą, praktinius problemų sprendimo būdus. Paprastai sakant- jei tėvai agresyviai elgsis su vaiku, tai ir vaikas atsakys tuo pačiu, jei tėvai nerodys noro bendrauti, tai ir atžala bus užsidariusi („kaip šauksi, taip atsilieps“). O norint išspręsti santykių problemas, reikia „auklėti“ tėvus, kaip reikia auklėti jų atžalas.

Tačiau keičiantis laikams, keičiasi ir požiūris į tuos pačius dalykus, į tas pačias problemas. Džiugu, kad daugėja „lankstesnių“ mokslinių tyrimų, kurie bando į analziuojamą objektą pažvelgti kitu kampu, stengiasi atkreipti dėmesį į tai, kas anksčiau buvo ignoruojama ir pan.

Spalio 23d. vykusioje konferencijoje „Vaikų ir paauglių psichikos sveikata:mokyklos ir mokymosi kontekstas“ buvo pristatyta įdomių tyrimų ir minčių. Viename iš pranešimų, psichologijos atstovai iškėlė atrodo savaime suprantamą idėją, kad vaikų elgesys lygiai taip pat gali įtaką tevų elgesiui (nereikia pamiršti, kad vaikas turi įgimtų bruožų, carakterio savybių, t.y. kad daug kas tiesiog negali priklausyti nuo tėvų auklėjimo). Šiuo atveju yra taip, kad jei vaikas elgiasi atgrasiai, tai tada tėvai linkę jo vengti, elgiasi atstumiančiai, jei vaikas linkęs į smurtą, tai ir tėvai gali panaudoti smurtą prieš vaiką (nors gal kitu atveju nepakeltų rankos prieš atžalą). Taigi, čia atsiranda vaiko atsakomybė, kuri anksčiau nebuvo tokia svarbi.

Čia galite pažiūrėti minėta tema kalbėjusios dėstytojos Vilmantės Pakalniškienės pranešimo medžiagą:

Vis dėl to, kad ir kaip ten būtų, santykiai, nesvarbu kokius žmones jie sieja, yra abipusis procesas. Tad tiek tėvai, tiek vaikai kuria santykius ir įtakoja vieni kitų elgesį. O iškilus problemoms reikia ieškoti priežasčių ir sprendimo būdų abiejų pusių atžvilgiu.

Rodyk draugams

McDonalds yra gerai

Parašė homoeconomicus | 2009-10-28 20:25

Iš tikrųjų norėjau pasakyti, kad gerai yra ne pats restoranas ar jo siūlomas maistas, gerai yra pats reiškinys. Bent jau taip radau parašyta Ruth A. Wienclaw straipsnyje apie McDonaldizaciją. Pirmiausia trumpai apie patį reiškinį, o po to apie tai, kodėl, priešingai nei dažniausiai manoma, jis gali atnešti naudos.

Wiki rašo, kad pirmasis šį terminą pavartojo toks sociologas Ritzeris 1993-iaisiais išleistoje knygoje “The McDonaldization of Society”. Joje šis fenomenas apibūdinamas kaip didžiulė JAV (ir plačiau žiūrint Vakarų) įtaka lokialioms kultūroms. Akivaizdus to pavyzdys - lietuvių kalboje vartojamas žodis “Sorry”, kuris angliškai reiškia “atsiprašau”. Pripažinkime, kad šį žargoną savo kalboje vartojame itin dažnai, o tai teršia kalbą. Tęsiant šią minčių grandinę, Vakarų įtaka yra blogai. Kai taip pradeda galvoti ir kai kurios nūdienos politinės jėgos, darosi nebejuokinga… Nes tada prieinama iki absurdiškų argumentacijų.

Tačiau ne viskas taip blogai. Kaip rašo tas pats Ritzeris ir jam antrina Ruth A. Wienclaw, McDonaldizacija turi ir savų privalumų: ji skatina dar M. Weberio aprašytą biurokratinį veiklos organizavimą, kuris yra itin efektyvus.

Šio reiškinio dimensijos (nebūtinai sutampa su Ritzeriu), arba mano nuomone, privalumai:

a) Efektyvumas: veikla turi griežtą planą, stengiasi iš gamybos grandinės eliminuoti žmones, nes jie gali padaryti klaidų, o esantiems gamybos grandinėje sudaromas griežtas veiksmų algoritmas.

b) Nuspėjamumas: veikla organizuojama pagal griežtą modelį, todėl visada gaunamas norimas ir planuojamas rezultatas: pavyzdžiui sumuštinis Big Mac visada yra to paties skonio.

c) Kontrolė: kiekvienoje veiksmo atlikimo fazėje darbuotojai (arba mašinos) yra kontroliuojami siekiant eliminuoti klaidas ir netikslumus.

Dažnai šis veiklos modelis tiksliausiais įsivaizduojamas pasitelkus fabriko metaforą. Tačiau pakanka pažiūrėti į kitas sritis ir pamatysime, kad biurokratinis veiklos organizavimo modelis turi giliai įleidęs šaknis.

Tiesa, dirbdami tokiomis sąlygomis žmonės pradeda jausti didžiulį susvetimėją. Ir ne tik tarpusavio, bet dažnai ir savo darbo vaisių. Ar tik ne panašioms sąlygoms esant K. Marksas paskelbė garsųjį komunistų manifestą?

Šaltinis: Google LIFE

Iš čia plaukia ir McDonaldizacijos trūkumai:

a) Dehumanizavimas: kuomet darbuotojai laikomi tik pilka mase, jie jaučiasi nemotyvuoti, dėl to kenčia darbo rezultatai.

b) Individualumo stoka ir vaizduotės netekimas: kiekvieną dieną tą patį darbą atliekantys žmonės negali sukurti nieko nauja.

c) Organizacijų nelankstumas: staigiai pasikeitus verslo sąlygoms įmonės nebesugeba prisitaikyti ir bankrutuoja.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad čia aptarta tik viena McDonaldizacijos reiškinio dimensija - ekonominis poveikis. Dar reiktų paminėti kultūrinį ir visuomeninį poveikį. Pavyzdžiui ar atkreipėte dėmesį, kad muzikinių realybės šou dalyviai dažniausiai atlieka Vakarietiškų muzikantų senas/naujas dainas?

Kita vertus, McDonalds yra puikus šalies ekonomikos matavimo indeksas. Kadangi visose šalyse įsikūrę restoranai patiekia tokios pačios kokybės maistą, pagal patiekalų kainą galima spręsti apie valstybės ūkio padėtį. Tai vadinama Big Mac indeksu ir jį skelbia žurnalas Economist.

Trumpa ištrauka apie šių metų indeksą:

The most expensive Big Macs are sold in Switzerland and Norway, where the burger costs about $5.75, according to the Economist 2009 BigMac index. The cheapest are sold in South Africa, $1.68, and China, $1.83, the index shows.

Įdomiausia tai, kad turtingose šalyse Big Mac kainuoja brangiausiai, tačiau tokioje aistringai besivystančioje valstybėje kaip Kinija jis yra vienas pigiausių. Kodėl taip yra? Galbūt šio indekso interpretavimui ateityje paskirsime atskirą įrašą..

Rodyk draugams

Kas yra homo economicus?

Parašė homoeconomicus | 2009-10-28 00:36

Veikiausiai pirmajame įraše vertėtų paaiškinti tinklaraščio pavadinime esantį dviejų žodžių junginį.

Trumpai tariant, jis reiškia būtybę, kurios pasirinkimus stengiasi aprašyti ekonomikos mokslas. Pirmą kartą šį terminą pavartojo John Stuart Mill (apie tai daugiau informacijos Wiki), o jo bruožus nurodė tokius:

Tai godus, tingus ir racionalus egoistas. Toks žmogus siekia tik kuo didesnės naudos ir kuo pilnesnio savo troškimų įgyvendinimo.

Įdomu yra tai, kad toks beatodairiškai naudos siekiantis individas yra apribotas … galimybėmis patenkinti savo troškimus. Kitaip tariant, kuo daugiau žmogus nori, tuo labiau tampa apribotas, nes norams įgyvendinti reikia didesnių resursų, kuriuos sunkiau gauti.

Būtent tokį nedraugišką ir savanaudį žmogų vaizduoja racionalus pasirinkimas, kuriuo remiasi ekonomikos teorija. Tiesa, reikia pažymėti, kad dabartinės teorijos vis drąsiau kritikuoja racionalų pasirinkimą teigdamos, kad individas didžiausią naudą pasiekia elgdamasis neracionaliai (tai yra mažiau savanaudiškai). To vienas iš pavyzdžių galėtų būti Tit for Tat atvejis, kuomet kalinio dilemai spręstii pasirenkama nepuolimo strategija.

Šaltinis: Google LIFE

Z. Norkus savo tekste “Žmogaus modeliai socialiniuose moksluose” (jei pageidaujate, galime įdėti šį tekstą parsipūsti) pabrėžia, kad kiekvienas socialinis mokslas, ar tai būtų ekonomika, ar sociologija, susikuria “savo” žmogaus modelį, kurį naudoja teorijų kūrime. Panašiai ir mes norėtume sukurti įvairiapusę bendravimo platformą, kur galėtume bendrauti ir dalintis ekonomikos, politikos, sociologijos ir kitų įdomių mokslų naujienomis bei tendencijomis. Nėra apibrėžimo, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas mokslas, svarbiausia, kad tai būtų įdomu.

Dėl šios priežasties mes nenorime iki galo apibrėžti, ką reiškia homo economicus ir kur baigiasi jo galiojimo ribos. Tinklaraštyje rašysime įvairiausiomis mums įdomiomis temomis, kviesime prisidėti ir savo draugus, tad jei norite rašyti, brūkštelkite mums laišką. Adresą rasite apatiniame kairiajame puslapio kampe.

Rodyk draugams